Marijonas Mikutavičius pasakoti apie Lazdijus nuobodžiai nemoka

Marijonas Mikutavičius pasakoti apie Lazdijus nuobodžiai nemoka

Žurnalistas, dainininkas, televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius gimė Lazdijuose. Čia prabėgo pirmieji devyneri jo gyvenimo metai. Pašėlusi padaužiška vaikystė, kaip sako pats Marijonas. Daug vandens nutekėjo, tačiau savo šaknų M.Mikutavičius neužmiršo. Apie Lazdijų regioną jis žino įdomių dalykų, kuriuos su malonumu išklojo – keliautojams po Lietuvą pravers.

Nors jau kelis dešimtmečius gyvenimą kuria Vilniuje, saitų su Lazdijais ir jo apylinkėmis Marijonas taip ir nenutraukė – čia tebegyvena jo giminaičių.

Užsukti gimtinėn randasi ir daugiau priežasčių. Pavyzdžiui, kovą Lazdijų bibliotekoje į susitikimą su garsiu kraštiečiu susirinko sausakimša žmonių salė. Apie ką sukosi kalba? Apie viską. Apie gyvenimą. Taip pat ir vaikystę Lazdijuose.

„Prisiminimai – tik šviesūs. Visas miestelis buvo mūsų žaidimų aikštelė. Mėgstu pajuokauti: slėpynes žaisdavome visame miestelyje – vis tiek būdavo sunku pasislėpti. Jis nėra didelis“, – šypteli.

Šiandien Lazdijuose jis jaučiasi tik svečias, tam tikra prasme – turistas. „Laikas daug ką pakeitė, tačiau šis tas išliko. Pavyzdžiui, nukirstas mūsų kieme augęs didžiulis senas medis, tačiau gastronomo vietoje ir šiandien veikia parduotuvė“, – lygina M.Mikutavičius.

Iš esmės miestelis blizga: „Sutvarkytos viešosios erdvės, skveras, spalvotomis plytelėmis išgrįsti šaligatviai, atnaujintas stadionas.“

Kaip kalnai virsta piliakalniais

Vaikystėje ir dar vasarojant pas senelius kaime, sako Marijonas, niekas nesvarbu. Tarkime, kalnas tėra kalnas.

„Ir tik užaugęs kur nors perskaitai, kad tai – piliakalnis“, – juokiasi pašnekovas. Kas jau kas, o Lazdijai tikrai apdovanoti piliakalniais – jų rajone priskaičiuojama net 24.

Labiausiai turistų pamėgti ir lankomi Rudaminos, Prelomčiškės ir Paveisininkų. Prie Prelomčiškės piliakalnio kasmet švenčiamos garsiosios rajono Oninės, o prie Rudaminos – Mindaugo karūnavimo diena. Kaip žinoma, viena iš hipotezių teigia, kad Rudaminos pilyje buvo karūnuotas Mindaugas.

Kalbant apie archeologinį paveldą, keliautojus po Lazdijų apylinkes turėtų sudominti Vainežerio gynybinis įtvirtinimas, išsidėstęs Ančios ežero pietiniame krante, dar vadinamas „Okopka“. Manoma, kad čia buvusi kariuomenės stovyklavietė, kuria naudotasi kovojant su švedais.

Vainežerio ežeras pusiau dalija jau 200 metų skaičiuojantį Vainežerio dvaro parką su Medžių muziejumi. „Okopką“ ir parką galima apžiūrėti plaukiant baidarėmis Ančios ežeru ar minant dviračio pedalus per Ančios kraštovaizdžio draustinį.

Kvapą gniaužiančios panoramos

M.Mikutavičius prisipažįsta kol kas užsiropštęs tik į Merkinės apžvalgos bokštą, atveriantį kvapą gniaužiantį peizažą į Nemuno slėnį ir tolyn į horizontą vilnijančius miškus. „Bokšto konstrukcija, žinoma, judanti, todėl pasiekus viršutinę aikštelę ir gražu, ir baisoka“, – šypteli M.Mikutavičius.

Apžvalgos bokštų kolekcininkus savo gimtajame krašte jis ragina pakilti į dar du 15 metrų aukščio galiūnus – Metelių ir Veisiejų apžvalgos bokštus.

Metelių regioniniame parke pastatytas bokštas stūkso tarp Dusios ir Metelio ežerų. Bokštas savo forma primena nendrių pėdą, mat ežero pakrantė apaugusi nendrėmis. Nuo bokšto atsiveria vaizdas į Metelių kraštovaizdžio draustinį, Metelių kaimą, Metelio ežero platybes, Papėčių piliakalnį ir paukščiams svarbią šlapią Kemsinės pievą.

Veisiejų regioninio parko apžvalgos bokštas, savo forma primenantis vėjo sūkurį, įrengtas Kailinių kaime, Snaigyno ežero pakrantėje. Iš jo galima grožėtis net trimis ežero salomis ir Veisiejų miestelio panorama.

Banda – regiono pasididžiavimas

Pilnus įspūdžių, bet tuščiais pilvais keliautojus turėtų suvilioti proga susipažinti su dzūkiška virtuve. Ką apie ją galėtų pasakyti Marijonas?

Pasakojant vėl tenka nusikelti į vaikystę, į senelių kaimą, esantį apie 10 kilometrų nuo Lazdijų. Ten būdavo pakuriama krosnis, kurioje močiutė kepdavo bandas, vaizdžiai tariant, didžiulius, storus bulvinius blynus, išklotus ant kopūsto lapų, krosnin pašaunamus ant ližės.

„Tas bandas valgydavome su siaubingu kiekiu taukų“, – prisimena Marijonas. Vadinasi, šis patiekalas – regiono pasididžiavimas – turėtų patikti sočios lietuviškos virtuvės gerbėjams.

Norintiems paragauti tradicinių dzūkiškų bandų teks nukakti į Šeštokų miestelį. Čia išgirsite, kad bandoms kepti reikia ypatingo pasiruošimo ir išmanymo, o svarbiausia – tikros duonkepės krosnies, glėbio kaitrių, geriausia beržinių malkų. Dar didelių kopūsto lapų ir mylinčių šeimininkės rankų.

Įdomybės – „Ūlos akis“ ir „Gaidžio kopa“

Net dažniau nei į Lazdijus, M.Mikutavičiaus kelias veda į Varėną, kur jaukioje sodyboje prie Ūlos upės gyvena dainininko draugas.

Kas verta dėmesio Varėnoje? „Teka versmė „Ūlos akis“. Nesu prie jos buvęs, tik skaitęs, kad joje nusimaudęs išlendi sveikas“, – juokiasi M.Mikutavičius.

Tuo metu vietos gyventojai versmei teikia labai didelę reikšmę. Šaltinio vandenį jie godžiai geria ir tiki, kad šis, ypač pasemtas tik nusileidus saulei, padeda nuo visų ligų.

Dar viena regiono įdomybė – Dzūkijos šiluose susiformavusios žemyninės kopos, ištįsusios per dešimtis kilometrų. Bet visos jos jau nebejudrios – smėlį sustabdė medžiai, žolinė augmenija. Tačiau viena kopa įnirtingai priešinasi gamtos procesams: dar slenka ir, padedama vėjo, stengiasi kovoti su augalais, pildama ant jų baltą smėlį. Todėl pažintiniu taku ar šiaip mišku žygiuojantys žmonės, išvydę vėjo supustytą smėlio gauburį, ne juokais nustemba. Gaidžio, dar kitaip vadinama Klonio, kopa – tokia pat kaip pajūryje. Regis, trūksta tik jūros ošimo.

Partizanų keliais

Grybauti vaikystėje M.Mikutavičius su seneliais važiuodavo ne į Varėną, o į Kalniškės mišką.

„Seneliai pasakodavo istorijas, kad ten vyko dideli mūšiai, žuvo partizanų. Mes, vaikai, anuomet nesigilinome, kas iš tikrųjų vyko, kas geras, o kas blogas. Mums buvo tiesiog įdomu, kad kažkas šaudėsi“, – prisimena M.Mikutavičius.

Po daugelio metų smalsumo vedamas jis sugrįžo į Kalniškę. Vieta atrodė kitaip: „Ten jau buvo viskas sutvarkyta, mūšio vietoje pastatytas paminklas, partizanų atminimą pagerbia kryžiai.“

 

Veisiejų parkas

Klajodami po Varėną, rezistencine kova besidomintys keliautojai neabejotinai norės pasivaikščioti Dainavos apygardos partizanų kovų takais, aplankyti partizanų bunkerius, kuriuose veikė vadavietės.

Jei dzūkiškų bandų paragauti nespėsite arba ragausite, bet recepto iš šeimininkių taip ir neišgausite, siūlome išbandyti šį – užrašytą iš tikros dzūkės lūpų.

DZŪKIŠKŲ BANDŲ RECEPTAS

6 nuplauti ir sudžiovinti didesnio kopūsto lapai

5 kg žalių luptų bulvių

2 kg virtų bulvių

250 g rūgščios grietinės

2 valg. š. druskos

Padažui:

100 g sūdytų lašinių

1 vnt. svogūno

1 st. pieno

1 valg. š. krakmolo

Dzūkų bandą (nuotr. Rasos Linkaitės)

Pirmiausia užkurkite krosnį. Tinka tik lapuočių, geriausiai – beržo, malkos – jos kaitresnės. Krosnį kaitinkite maždaug valandą. Virtas, šiek tiek atvėsusias bulves sutrinkite, žalias sutarkuokite, dalinai nusunkite. Suberkite druską, grietinę ir visą masę gerai išmaišykite. Tešlą klokite ant kopūsto lapo.

Bandas dėkite ant ližės ir šaukite į krosnį. Kepkite apie 1 val.

Prieš baigiant kepti bandoms, paruoškite padažą. Pakepinkite lašinius ir svogūnus, įberkite žiupsnelį druskos. Į užvirusį pieną įpilkite šlakelį šalto pieno, suberkite krakmolą ir išmaišykite iki vientisos masės. Ją sumaišykite su lašiniais ir svogūnais ir supilkite ant iškeptų ir gabalais supjaustytų bandų, kad šios pamirktų.

Bandos valgomos ir su grietine, sviesto padažu, varške. Skanaus!